Au mai gad... (OMG)

Tai va kaip būna, kai jautiesi mylima, dovanoja tau gėles, o prie jų saldainių dėžes ir aišku jos nebūna padėtos giliausioje lentynoje, o jos būna surytos! Žinot tą jausmą, kai užlipi ant svarstyklių ir garsiai pasakai: o tu stora karve, kaip tu taip... Va taip man buvo šiandien. Aišku žiūrėdama senas nuotraukas varvindavau seilę, nes matydavau, kad ta rožinė bliuskutė, man laisva, o dabar „trata“ kai judu... Bet negalvojau, kad jau taip baisiai čia išstorėjau. Na taip, aš labai savikritiška, bet jau viskam yra ribos... Pasidariau nuotraukų albumą, jame surinkau nuotraukas kur atrodau liekniausia, bus vietoj motyvacijos. Baisu baisu baisu, kai žmogus turėdamas tiek žinių sugeba nusiristi... Gal kas jaučiatės panašiai? Gal tiesiog man atėjo laikas visam numesti tą svorį, o ne laikinai ir va, kai paleidi vadžias jis laaaabai greitai grįžta. Na užteks to pykčio ant savęs! Turiu puikią progą pradėti nuo 0. Ir nebekartoti klaidų. Pradėsiu ne nuo naujų metų, o nuo šios minutės! Sėkmės man, sėkmės kam panaši situacija, mes dar parodysim kas per stirnos esam. :)